Sąvokos
Amfiteatras – ratu, pusračiu ar elipse kylančiomis eilėmis išdėstytos žiūrovų vietos aplink centrinę areną.
Arka – angą dengianti lenkta konstrukcija, dažniausiai sudaryta iš pleištinės formos blokų, iš šonų atremta į atramas.
Atelana – (lot. Atellana fabula; pagal Atelos miesto vardą), romėnų komedijos rūšis, jos turinys – improvizuotos buities scenos, veikėjai – keturios kaukės: Makas (kvailys), Bukonas (plepys ir rajūnas), Papas (senis) ir Dosenas (kuprotas sukčius).
Atrijus (atrium) – svarbiausioji romėnų gyvenamojo namo patalpa su anga stoge (kompluvijus) ir keturkampi baseinu (impluvijus).
Aulas – (gr. aulos) senovės graikų muzikos pučiamasis instrumentas, nendrės vamzdelis su dvigubu liežuvėliu, turintis 5 ar daugiau skylučių.
Bazilika (romėnų bazilika) – teismo salė, kurią sudaro aukšta, viršutinių langų apšviesta centrinė nava ir abipus jos esančios žemesnės šoninės navos su apsidėmis arba eksedromis teisėjų vietoms.
Forumas – romėnų miesto aikštė, pasaulietinio gyvenimo centras, kuriame būna šventyklos bazilika, biblioteka ir kt. visuomeniniai pastatai.
Frigidarijus (it. frigidarium) – šaltoji romėnų termų maudykla.
Frizas – dekoratyvinė horizontali juosta, juosianti pastato eksterjerą arba interjerą, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinį.
Frontonas – (pranc. fronton, it. frontone) – trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (kai kada durų, lango) dalis, būdinga klasikinei architektūrai ir iš jos kilusiems stiliams.
Hipogėjai – (lot. hipogeos) požeminiai kapai-rūsiai, valdovų ir didikų laidojimo statiniai, iškasti žemėje arba uolose.
Histrionas – (lot. histrio – aktorius) senovės Romos aktorius profesionalas, buvo kilę iš vergų, turėjo mažai pilietinių teisių, už blogą vaidybą galėjo būti viešai išplaktas, net nužudytas.
Kaldarijus (it. caldarium) – senovės romėnų pirčių karštų maudyklų patalpa. Joje dažniausiai buvo karšto ir drungno vandens maudyklės.
Kaneliūras – negilūs išilginiai kolonos ar piliastro grioveliai.
Kupolas – pusrutulio, elipsės, parabolės ar panašaus pavidalo skliautinis denginys, dažniausiai iškilęs virš stogo kraigo.
Mimas – (gr. mimos – aktorius) trumpas vaidinimas senovės graikų ir romėnų miestų aikštėse ar namuose, kartais turintis šokio ir dainelių elementų, paremtas kasdienybės stebėjimu ir gebėjimu ją pamėgdžioti.
Metopa – dorėniško orderio frizo elementas: kvadratinė arba stačiakampė akmens plokštė tarp triglifų. Dažniausiai puošta reljefais, kai kada – tapyba.
Orderis – architektūrinė kompozicija – pastato laikančioji konstrukcija, susidedanti iš kolonų ir antablemento. Pasižymi moduliais pagrįstomis proporcijomis, standartizuotomis detalėmis. Senovės Graikijoje susiformavo dorėninis, jonėninis ir korintinis, senovės Romoje – toskaniškas ir kompozitinis.
Palestra – senovės graikų ar romėnų pastatas sporto treniruotėms.
Peristilas – atvira kolonada, apsupanti pastatą ir vilos kiemą.
Kapitelis – (lot. capitellium – galvutė) – kolonos, pilioriaus arba piliastro viršutinė dalis, remianti arką arba antablementą.
Piliastras – vertikalus stačiakampio ar daugiakampio skerspjūvio sienos iškyšulys, susidedantis iš bazės, liemens ir kapitelio.
Portikas – dengta kolonada, sujungta su pastatu, sudaranti pastogę įėjimui arba prieangiui.
Pozzolana – taip vadinamas romėniškas betonas, cementas, gaminamas iš smulkinto tufo, travertino, plytų ar marmuro. Šis mišinys prisidėjo prie naujų architektūrinių formų evoliucijos, naudotas Panteone, Karakalos pirtys Romoje ir kt.
Skliautas – erdvinis išgaubtas laikantysis denginys. Laiko ir perkelia į atramas (pamatus, sienas, kolonas, stulpus) vertikalias (gniuždymo) ir horizontalias (skėtimo) jėgas. Būna įvairių formų – cilindrinis, kryžminis, kupolinis, burinis ir t. t.
Tepidarijus (lot. tepidus – švelnus)– senovės Romos pirtyse vidutiniškai šilta patalpa.
Terakota – (it. terracotta – degta žemė) kietas, neglazūruotas degtas molis, naudojamas puošybiniams gaminiams, čerpėms, grindų plytelėms.
Termos – tai viešoji pirtis, maudymosi statinių ir įrenginių kompleksas (sporto, poilsio pramogų ir kt. statiniai).
Triglifas – dorėniško orderio frizo elementas: stačiakampė akmens plokštė su vertikaliais grioveliais, skaidančiais ją į 3 ar 4 dalis.
Vila – prašmatni romėnų užmiesčio vasaros rezidencija su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, sodais, baseinais.