Sąvokos
Arkada – (pranc. arcade; vidur. lot. arcata), vienodų, tarpusavyje sujungtų, kolonomis, pilioriais ar stulpais paremtų arkų eilė.
Baliustrada – (pranc. balustrade), ažūrinė sienelė, apsauganti balkonų, laiptinių, terasų, stogų ir kt. kraštus, atitverianti pastatų vidaus erdves, pvz. bažnyčiose – presbiteriją nuo centrinės navos.
Centriškieji pastatai – apskritimo, kvadrato, daugiakampio, elipsės, ovalo, lygiakraščio trikampio, graikiškojo kryžiaus plano statiniai.
Chiaroscuro – (sk. kjaroskūro; it. chiaro – šviesus + scuro – tamsus), tapybos raiškos priemonė: formų modeliavimas šviesos ir šešėlių kontrastais, jų tonų laipsniavimu.
Čurigereska, čiurigerizmas – (pgl. dailininkų Churriguera pavardę), architektūros dekoro stilius, ispanų vėlyvojo baroko atmaina. Reiškėsi XVII a. pab. – XVIII a. vid. Monumentalūs statiniai gausiai puošti įmantriu skulptūriniu dekoru iš medžio, stiuko ir akmens.
Epitafija – (gr. epitaphios – antkapinis), puošni plokštė mirusiojo garbei. Būna akmeninė, metalinė, kartais medinė, su įrašu, portretu arba figūrine (dažniausiai alegorine) scena. Įmūrijama bažnyčios, koplyčios ar vienuolyno sienoje, pilioriuje, netoli mirusiojo palaidojimo vietos.
Freska – (it. fresco – šviežias), sienų tapybos kūrinys, sukurtas freskos technika. Kartais netiksliai freska vadinamas bet kuria technika atliktas sienų tapybos kūrinys – nuo ikiistorinių uolų piešinių iki sintetiniais dažais nutapytų dabartinių kompozicijų.
Frontonas – (pranc. fronton, it. frontone, lot. frons), architektūros elementas, dengiantis ertmę tarp dvišlaičio stogo ir vainikuojamojo karnizmo.
Halinis pastatas – stačiakampio plano 2–5 vienodo aukščio navų, dažniausiai sakralinis pastatas. Uždengtas bendru dvišlaičiu stogu, rečiau – atskirai kiekvieną navą dengiančiais stogais. Navas skiria ir skliautus remia stulpai arba kolonos ir šoninės sienos. Vidaus erdvė apšviečiama pro šoninių sienų langus.
Karnizaskarnzas – (vok. Karnies, gr. korōnis – užbaigimas), horizontali iškili (būna įvairaus pločio ir profilio) atbraila statinio fasade arba interjere. Apsaugo sieną nuo lietaus, ją puošia. Būna vainikuojamasis (platus, juosia sienos viršų), tarpinis (siauresnis, skaido sieną į tarpsnius) ir cokolinis (riboja cokolį arba cokolinį aukštą) karnizas. Buvo seniausiuose statiniuose, ypač paplito antikinėje architektūroje. Barokiniai karnizai ypač sudėtingi: profiliuoti, išlankstyti, nutrūkstantys.
Kolona – (lot. colophon), architektūros konstrukcinis ir dekoratyvinis elementas: vertikali apskrito skrespjūvio atrama, laikanti siją, antablementą, arką. Pagrindinės kolonos dalys: bazė (kartais jos gali nebūti), liemuo ir kapitelis.
Koplyčia – (lenk. kaplica, lot. capella), nedidelis krikščionių sakralinis pastatas; bažnyčios priestatas arba patalpa su altoriumi (kartais ir vargonų choru), skirta religinėms apeigoms, dažniausiai Mišioms, atlikti.
Kripta – (gr. kryptē – slapta vieta, slaptas įėjimas), požeminė bažnyčios patalpa garbingiems asmenims laidoti, relikvijoms laikyti. Įrengiama bažnyčioje po koplyčia, presbiterija arba centrinės navos ir transepto susikirtimo vietoje.
Kupolas – (it. cupola, lot. cupala – statinaitė), uždaras taurės pavidalo skliautas. Kupolas būna pusrutulio (sferinis, suplotasis), elipsės, parabolės (ištęstasis), aštraus lanko, svogūno (svogūninis) ir kt. formų.
Nava – (it. nave, lot. navis – laivas), bažnyčios vidaus erdvė tarp presbiterijos ir prienavio. Būna viena vientisa arba dvi, trys, penkios, retai – septynios navos, atskirtos lygiagretėmis atramų (piliorių, stulpų, kolonų) arba arkadų eilėmis.
Obeliskas – (gr. obeliskos – iešmelis), paminklo rūšis – stačiakampio arba kvadrato plano, į viršų siaurėjantis stulpas su piramidine viršūne, dažnai statomas ant pjedestalo. Būna iš akmens (marmuro, granito) arba betono. Puošiamas skulptūromis, reljefais, įrašais.
Orderis – (vok. order, lot. ordo – tvarka, eilė), architektūros konstrukcija, kurios elementai tarpusavyje susieti modulių sistema ir pasižymi proporcijų ir bei puošybos vientisumu. Pagrindinės orderio dalys: stereobatas, kolona ir antablementas.
Orderis (dorėninis) – architektūrinio orderio rūšis, susiformavusi 6 a. pr. Kr. senovės Graikijoje, dorėnų šventyklose; ankstyviausia orderio rūšis. Masyvus, monumentalių proporcijų, griežtų formų, be puošybos.
Orderis (jonėninis) – architektūrinio orderio rūšis, susiformavusi 7 a. pr. Kr. Jonijoje. Nuo dorėniškojo orderio skiriasi grakštesnėmis proporcijomis ir puošnesnėmis formomis.
Orderis (korintinis) – architektūrinio orderio rūšis; jonėniškojo orderio atmaina, pavadinta pagal senovės Graikijos miesto Korinto vardą.
Paladianizmas – (pagal italų architekto A. Palladio pavardę), klasicizmo atmaina, grįsta Renesanso architekto A. Palladio teoriniais veikalais ir projektais. Plito 17–18 a. Europoje (daugiausia Didžiojoje Britanijoje) ir Šiaurės Amerikoje. Paladianizmas daugiausia taikytas rūmų architektūroje, turėjo įtakos interjero įrangos, baldininkystės plėtotei. Būdinga aiškūs simetriški pastatų planai, monumentalios grynos geometrinės (kubo, rutulio) formos, harmoningos proporcijos, santūri puošyba (taikytas klasikinis portikas, didysis orderis, paladiana).
Pano – (pranc. panneau, lot. pannus – audinio gabalas), sienų tapybos kūrinys arba reljefas pastato sienos ar lubų plokštumoje. Kuriamas tiesiai ant tinko, medinės plokštės ar audinio. Gali būti su lipdytais, tapytais (dažniausiai ornamentiniais) rėmais. Būdingas baroko, rokoko dailei.
Piliastras – (it. pilastro, lot. pila – kolona, stulpas), dekoratyvinis arba konstrukcinis architektūros elementas. Vertikalų stačiakampio arba daugiakampio skerspjūvio sienos kyšulį sudaro bazė, liemuo ir kapitelis. Piliastrai stiprina konstrukcijas, skaido plokštumas, rėmina langus, portalus. Jungiamas su antablementu, rečiau su arka (aklinoji arka).
Portalas – (lot. porta – vartai), puošni monumentali, architektūros ir skulptūros elementais dekoruota įeiga į pastatą arba pagrindinę patalpą.
Rokailė – (pranc. rocaille – kriauklė), reljefinis arba įrėžtas asimetriškas, įmantrios formos puošybos elementas. Jūros bangų keteras primenantį ornamentą sudaro kriauklių, stilizuotų augalų lapų ir skiauterėti motyvai. Rokailėmis puošti pastatai, jų interjerai, bažnyčių vidaus įranga (altoriai, sakyklos, vargonų prospektai), taikomosios dailės dirbiniai (baldai, indai, šviestuvai).
Rokokas – (pranc. rococo, rocaille – kriauklė), literatūros ir meno stilius. Vėlyvojo baroko atmaina. Terminas rokokas pirmą kartą pavartotas 18 a. pabaigoje (1842 įtrauktas į Prancūzijos akademijos sudarytą žodyną) ir apibūdino to laikotarpio puošyboje paplitusį ornamentą.
Stiukas – (pranc. stuc, it. stucco), medžiaga iš gipso, kalkių, klijų, smulkaus smėlio ir marmuro miltelių.
Tarpsnis – statinio dalis tarp horizontalių padalų (karnizų, traukų), dažniausiai žyminčių perdangas. Būdingas statinių fasadams, bokštams, altoriams, antkapiniams paminklams.
Voliuta – (lot. volutus – susuktas), straigė. Architektūros dekoro detalė: spiralinis užraitas su apskritimu, vad. akute, centre. Renesanso ir baroko laikotarpiais voliutomis puošti pastatų frontonų kampai, durų, langų apvadai, balkonų, karnizų konsolės.
Žibintas – nedidelis bokštelis stogo ar kupolo viršuje. Būna apskritas, kvadratinis, daugiakampis, su langais arba atviromis angomis. Apšviečia pastato vidų. Nuo Renesanso plito daugiausia sakralinių pastatų architektūroje.